Pranui Vaičaičiui - 140

Informacija

Peržiūros: 2214

„Yra šalis, kur upės teka
Linksmai tarp girių ūžiančių
Ir meiliai tarpu savęs šneka
Prie giesmininkų vėversių.
Ten prakaitas aplieja žmones
                 Prie vasaros darbų sunkių
                 Ir prastas aprėdas marškonis
                Apdengia sąnarius visų.(...)“

Pranui Vaičaičiui - 140  (1876-1901) Poetas, vertėjas, teisininkas

Biografija

P. Vaičaitis gimė Santakų kaime, netoli Sintautų. Lankė Sintautų pradžios mokyklą, bet mokytis nemėgo ir mokyklos nebaigė. 1887 m. tėvai silpnai pasiruošusį sūnų per vargą įtaisė į Marijampolės gimnaziją. Čia P. Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų literatūra, lietuviškieji Antano Baranausko, Simono Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė eiliuoti.

Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Tėvas išplūdo sūnų, jo išsižadėjo ir vienas grįžo iš Seinų namo. Nuo to laiko santykiai su namais atvėso ir nepasitaisė iki mirties. Motiną Pranas ir toliau mylėjo, jos paveikslas iškildavo jo dainose, bet su tėvu dvasinis ryšys nutrūko. Kartu nutrūko ir materialinė parama.

1895 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Nepaisydamas sunkių materialinių sąlygų, Peterburge P. Vaičaitis aktyviai dalyvavo lietuvių draugijų veikloje, intensyviai lavinosi, rašė ir vertė, sekė draudžiamą lietuvių spaudą ir pats joje bendradarbiavo, domėjosi Lietuvos praeitimi ir kalba. Teisės disciplinos jam sekėsi gerai – baigdamas gavo pirmojo laipsnio diplomą.

Besimokydamas Peterburge P. Vaičaitis pamilo ten besimokančią Juliją Pranaitytę, giliai religingą merginą, kurios vienas brolis dėstė Dvasinėje akademijoje, o antras vargoninkavo ir vadovavo Peterburgo lietuvių chorams.

Teisininko karjera P. Vaičaičio neviliojo. 1900 m. gavęs diplomą ir vasarą namie pailsėjęs pradėjo dirbti Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje, bet greit susirgo džiova ir grįžo tėviškėn. Sirgdamas nemažai rašė, svajojo išvykti gydytis į džiovininkų sanatoriją, bet pinigų neturėjo, o tėvas sūnumi susirūpino tik paskutinėm dienom, kai jau buvo pavėluota.

P. Vaičaitis mirė 1901 m. rugsėjo 21 d. Apylinkės žmonės pasakojo apie graudžias iškilmingas laidotuves, į kurias atvyko iš Peterburgo poeto draugai ir nešė karstą iš pat namų į Sintautų kapines. 

Poeto atminimui pastatytas paminklas Sintautuose

Prano Vaičaičio sodyba

Kūryba

P. Vaičaitis parašė eilėraščių, elegijų, sonetų, baladžių, eiliuotų satyrų, epigramų, iš viso 98 originalius eilėraščius (iš jų – 10 trumpų epigramų), 21 vertimą bei sekimą (jų tarpe – dviejų Aleksandro Puškino mažųjų dramų vertimus).

Eilėraščiai buvo spausdinami „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Ūkininke“. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengė J. Mačys-Kėkštas ir J. Pranaitytė). Pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka. Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo. Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakos kūrėjai, mažai galvodamas apie save.

Poezijai būdingi jaunystės svajonių, meilės, tėvynės ilgesio motyvai. Joje poetizuojama gimtojo krašto gamta, aukštinama Lietuvos praeitis, žadinami tautinio orumo jausmai.

„Gyvenimo mano saulutė jau leidžia
Kas kartą šešėlius ilgyn ir ilgyn;
Jausmai bekovodami pasilsio geidžia,
Kasdieną prie karsto slenku jau artyn.
Gal greitai ant amžino gyvasčio slenksčio
Lazdelę keleivio turėsiu padėt,
Bet geisčiau, kad dainas jaunystės įstengčiau
Paleisti pasaulėje pasižmonėt.
Vai, lėkite, dainos, iš vargo nupintos,
Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus!
Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas,
Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus!
Bet jeigu nerasit pasaulėje vietos
Ir jus neatjaustų viengenčių širdis,
O! tąsyk sugrįžkit, kur mano gul kietas
Rakstelis, kur gyvo netėmys akis.
Daugiaus nesiskirtumėm, mano dainelės,
Sesutės laimingų pasaulės dienų,
Sykiu pasilsėsim ramybės vietelėj
Po vėtrų, nelaimių, po žemės kovų.“

 („Gyvenimo mano saulutė jau leidžia“)

P. Vaičaičio muziejus

Medžiaga iš:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Pranas_Vai%C4%8Daitis

http://www.ltvirtove.lt/eilerasciai.php?lt=pranas_vaicaitis_yra_salis_kur_upes_teka

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-10-02-regina-ragauskaite-elegiskam-poetui-atminti/108091

Daugiau skaitykite:

http://literaturairmenas.lt/2013-10-04-nr-3443/1145-publicistika/1765-vida-girininkiene-pranas-vaicaitis-ir-sintautai-arba-sintautai-ir-pranas-vaicaitis

http://www.eilerasciai.lt/autoriai/pranas-vaicaitis/

http://www.voruta.lt/salis-ta-lietuva-vadinas-paminklas-saugojusiems-prano-vaicaicio-varda/

http://mokslolietuva.lt/2014/06/iki-paminklo-idejos-reikejo-priaugti-ji-pastatyti-pirmiausia-savo-sirdyse-3/