Nevarėniškiai lankėsi Pakutuvėnuose

• 

Informacija

Peržiūros: 3511

Krikščioniškasis pasaulis peržengė liturginio laiko slenkstį – pradėjo adventą. Sekmadienį prasidėjusį krikščionių susikaupimo ir apmąstymų prieš Kalėdas metą Nevarėnų pagrindinės mokyklos bendruomenės nariai sutiko Pakutuvėnuose.Tikybos mokytojos Inos Vandzinskienės paraginti į kelionę vyko ne tik mokytojai, bet ir aktyviausi tėveliai, mokyklos darbuotojos.

Jau ne pirmus metus kelią į Pakutuvėnus, Minijos slėnyje įsikūrusį Šv. Antano Paduviečio vienuolyną netoli Plungės, žmonės randa net iš atokiausių Lietuvos kampelių. Ir tą sekmadienį bažnyčioje pranciškonų vienuolyno brolio Gedimino, kunigo iš pašaukimo, aukojamos Šv. Mišios sutelkė dvasinės ramybės, paguodos bei stiprybės ieškančius žmones. Violetinė advento spalva ir į bažnytėlės langus krentanti gruodžio saulė atspindėjo nebylią rimtį ir amžiną nuostabą medinių šventųjų veiduose.

Ką gi tokio neįprasto išgirdome tose sekmadienio pamaldose, kad norisi prisiminti jas, išsaugoti ir vėl sugrįžti? Kuklioje bažnytėlėje, skambant giesmėms, kiekvienas rinkome pasitikėjimo, padrąsinimo, palaikymo žodžius, pasakytus lyg artimiausiam broliui. Kvietimas budėti ir šviesi nuotaika liudijo Visagalio artumą. Susvetimėjusiame šiandienos pasaulyje ypač jautriai nuskambėjo pamokslo žodžiai: Neatsukite žmogui nugaros, padėkite vargstančiam, paguoskite liūdintį...

„Sau esu išsikėlęs uždavinį pirmiausia išgirsti, suprasti, pažinti kitą žmogų, kad galėčiau atsiliepti. Tikėjimo šviesoje stengiuosi priimti kiekvieną kaip Dievo dovaną ir kaip Dievo žodį, kuris man kažką sako per tą ar kitą žmogų“ – viename interviu yra sakęs brolis kunigas Gediminas Numgaudis OFM.

Gal todėl net ir be jokių progų čia laukiami visi. Visi tie, kurių gyvenime lieka meilė, tikėjimas ir viltis. Bet didžiausia iš jų - meilė.

 

Audronė Ciparienė