Prisiminėme Mažosios Lietuvos metraštininkę

• 

Informacija

Autorius Audronė Ciparienė

Peržiūros: 665

   2022 - ieji yra skirti ir I. Simonaitytei, įdomaus likimo ir savito charakterio rašytojai, įamžinusiai pamario krašto savitumą, savo kūriniuose atskleidusiai Didžiajai Lietuvai mažai žinomą istorinę šio krašto lemtį, žmonių buitį. Kovo 18- ąją devintokai ir dešimtokai su savo auklėtojomis vyko į edukacinę kelionę į Priekulę, kurioje rašytoją mena jos vasarnamis. Šiuo metu jame veikia muziejus.

Prieš 125 metus gimusi Simonaitytė save išdidžiai vadino klaipėdiške, pabrėžė pamario ir pajūrio krašto savitumą - 600 metų politinėje ir kultūrinėje vokiečių įtakoje buvusi Mažoji Lietuva patyrė stiprią germanizaciją, bet išlaikė lietuvių kalbą. Būtina suvokti šio krašto, dovanojusio mums pirmąją lietuvišką knygą, pirmąjį grožinį kūrinį lietuvių kalba, svarbą mūsų kultūrai. Šioje atminties galerijoje šalia M. Mažvydo, K. Donelaičio, Vydūno išdidi šypsosi ir rašytoja Ieva Simonaitytė, kurios paminklą apžiūrėjome Priekulės centre.

Muziejuje mus svetingai pasitiko muziejininkė Jūratė, supažindinusi su rašytojos daiktais, knygomis, nuotraukomis. Devintokės Ginvilė ir Erika papasakojo kūrėjos biografiją. Ievą, nesantuokinį kūdikį, nuo turtingo ūkininko Vanagų kaime pagimdė jos motina Etmė, savo gyvenamosios vietos neturinti padienė darbininkė. Penkerių metukų būdama Ieva tapo raiša - nepavyko išgydyti kaulų tuberkuliozės. Su motina keliavo uždarbiaudama, nuo dešimties metų prižiūrėjo svetimus vaikus, mokyklos nelankė, pradėjo skaityti savarankiškai, vartydama Bibliją. Vanagų kaimo pastoriaus rūpesčiu Simonaitytė išvyko gydytis į luošų vaikų prieglaudą Angerburge, kur išmoko skaityti vokiškai. Vėliau ji daug laiko praleis ligoninėse, stiprindama sveikatą. Jaunystėje Ieva pramoko siuvėjos amato, mat reikėjo užsidirbti duonos kąsnį. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, ji apsigyveno uostamiestyje, dirbo mašininke, ėmė garsėti kaip literatė.

Dešimt metų Ieva rašė savo garsųjį romaną „ Aukštujų Šimonių likimas“, kurį privalo perskaityti dabartiniai devintokai - jame pasakojama du šimtmečius trukusi Šimonių giminės istorija, persmelkta karo, maro ir kitų negandų. Pasak literatūros istoriko Vytauto Kubiliaus, „I. Simonaitytė sukūrė romaną, bet galima sakyti ir atvirkščiai: romanas sukūrė I. Simonaitytę - rašytoją“. 1935 metais romanas buvo išspausdintas Klaipėdoje, o po metų kaip geriausias metų kūrinys gavo patį aukščiausią apdovanojimą Lietuvoje - valstybinę premiją. Savamokslė rašytoja kaipmat išgarsėjo, buvo priimta į Rašytojų Sąjungą. Vėliau sekė „ Vilius Karalius“, „ Pikčiurnienė“ ir kiti kūriniai.

I. Simonaitytė, net ir jausdama negalią, nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Antroje gyvenimo pusėje ji gyveno Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.

Grįždami užsukome į Vanagus, kuriuose apžiūrėjome tarp pušelių į dangų šaunančią raudonų plytų evangelikų bažnyčią ir akimis palydėjome keletą akmenų, žyminčių I. Simonaitytės gimtųjų namų vietą.

Ši edukacinė kelionė buvo šių metų mūsų Lietuvių kalbos dienų renginys , manau, prasmingai skirtas jaunimui.

 

Lietuvių literatūros mokytoja Audronė Ciparienė